Tavo mintys gali pakeisti viską

Tavo mintys gali pakeisti viską

Minciu galia

Vienas saulėtas rytas pažadina visą gausią šeimą be žadintuvo, nes gyvename atostogų ritmu namuose. Puikus pro langą vaizdas į tolimus Vilniaus Antakalnio miškus. Ramybė visur. Atrodo, ko daugiau reikia? Aplinkui – vien palaima. Bet matyt ji neamžinai gali tęstis.

Akimirkai praėjus, dukra įslenka atsargiai į mano miegamąjį ir pasimetusi sako, jog neranda niekur Smaragdo. Tai jos katinukas – juodas, žaliomis akimis. Kadangi tik tėtis mūsų anksti išvyko dirbti, greitai priėmėmė sprendimą, kad, tikėtina, jog jis jį į laiptinę išleido. Bėgame su pižamomis, basomis per namo visus 6-is aukštus, visas pakampes apieškant pasislėpusio, tikėtina, mūsų katinuko. Nėra. Niekur.

 

Namų ramybės oazė greitai virto į triukšmą su ašaromis ir nerimu. Tėtis tvirtina, jog išeidamas niekur nematė Smaragdo. Stengiamės ramiai kvėpuoti ir garsiai svarstome, jog gal pas kažką į namus draugiškai įslinko, gal kas iš kaimynų priglaudė? Tačiau pradėjome skaičiuoti laiką, kiek praėjo, kuomet tėtis išėjo ir mes jo pasigedome, supratome, kad mažai tikėtina, jog jis yra pas kaimynus. Nepaisant to, pasibeldėme į 25 butų duris. Nieko.

 

Antrasis paieškų etapas. Einame į lauką. Gal iš laiptinės išslinko į lauką ir  kažkur aplink namus šmirinėja? Visi keturi detektyvai išėjo atlikti atsakingo darbo. Deja, jo nėra. Tuomet man šmėkšteli prisiminimas, kad medituojant ankstų rytą girdėjau keistą garsą už lango, tad gal jis pro langą iškrito? Nors giliai viduje pati suabejojau šia mintimi, per mažai įtikinamų faktų. Balkone vos pravertas aukštai vienas langas. Pažiūrėjus pro langą, ačiū Dievui, mūsų juodo katino nesimato ir jokių žymių, jog jis negyvas. Tai ramina mane, bet dukros ašarų fontanai tik didėja. Belieka nuraminti, kad jis iššoko pro pravertą balkono langą, kad jis gyvas, tik kažkur, ko gero, pabėgo. Rasime.

 

Raminau save mintimi, jog tą dieną buvo suplanuotas dukros geriausios draugės vizitas, todėl diena lėtai, bet prabėgo ir padėjo dukrai lengviau išgyventi Smaragdo nebuvimą. Tačiau pačios viduje gyveno nerimas. Turėjau tam priežastį – kaip palengvinti dukros praradimo skausmą? Akistata su savimi, su savo mintimis ir jų pasekmių rezultatais. Tą vakarą pasislėpus miegamajame verkiau kaip mažas vaikas, iš tyriausios širdies gelmių, melsdama Dievo grąžinti katinuką, atsiprašydama už visus savo žodžius ir grąsinimus, kad jeigu katino reikalais nesirūpinsite, vaikai brangūs, išvešiu jį ten, pagrąsinau, iš kur atsivežėme.

 

Mane paskutiniu metu labai vargino, kad kačiukų reikalais vaikai nesirūpina. O ši akimirka mane pamokė, kaip mūsų žodžiai tampa mūsų realybe. Aš, nuleidusi galvą, visiems šeimos nariams prisipažinau, kad katinukas išėjo iš mūsų, nes jam nepatiko mano žodžiai. Suvokiau, kad tai nesąmoningų mano žodžių, tiksliau grasinimų, pasekmė. Visi artimieji, jaučiau, keistai žiūrėjo į mano vidinių suvokimų išraišką. Bet tai buvo man duota patirtis, kurios niekas negalėjo taip išjausti už mane, pragyventi šią situaciją kiekviena kūno ląstele. Ši patirtis buvo man reikalinga, kad suprasčiau, kaip žodžiai gali daug ką pakeisti.

 

Todėl vakare pasislėpusi verkiau ir maldavau su didele jėga, kad grąžintų katiną, kad man už viską atleistų. Atsiprašinejau mintimis katino, prašiau jo, kad grįžtų iki pasikūkčiojimų ir nuolatinės maldos.

 

Vyras grįžęs namo nesuprato, jog tiek ašarų išliejau dėl katino, tačiau džiaugiausi, kad jis atnešė atspausdintus skelbimus, kuriuos iškabinsime savo rajone ir Smaragdas atsiras. Tą dieną, tas mūsų juodas katinukas smaragdinėmis akimis, buvo brangesnis už gražiausią pasaulio ne tik smargadą, bet ir deimantą.

 

Kita diena. Visa šeima laukiame tikėdamiesi, gal kas paskambins atradęs mūsų kačiuką. Nieko, tyla. Aš nieko negaliu daryti, o tik lovoje gulėti būnant su savimi. Langas pravertas, lauke šilta, bet eiti niekur nesinori. Lyg iš niekur išgirstu „miau“. Pirma atėjusi mintis – kažkas man ne taip, per daug esu susijaudinusi. Tačiau nusprendžiu žvilgtelėti pro langą. O kad suprastumėte, iš kur tiek pergyvenimų ir kodėl negalėjo joks „miau“ atsirasti mano galvoje, visas procesas vyko iš 6 aukšto bute, o jeigu katinas iškrito, jis iškrito iš labai aukštai.

 

Nedrąsiai priėjau prie lango, jį atidariau, pažiūrėjau žemiau į pirmo aukšto stogo išsikišimą ir jau beuždarant langą sugalvojau pakviesti katiną (nes jis visada reaguodavo į kvietimą), juk blogiau nebus. Iš mano lūpų pasigirdo „kis kis kis kis“ ir staiga, apačioje, ties pirmo aukšto stogu ir antro aukšto buto langinemis, iš po prancūziško balkono grotelių, išlenda juodos uodegos bangavimas. Aš pradėjau kviesti Smaragdą vardu ir jis pasirodė. Kiek buvo džiaugsmo, euforijos, kad stebuklas įvyko, kokia laimė, kad jis gyvas, jis niekur net nebuvo nušokęs ir pabėgęs. Pasirodo, jis nukrito ant pirmo aukšto stogo, kur visai šalia antro aukšto buto langai ir taip ten pragulėjo, nes kaimynai niekur nebuvo išvykę ir jo nematė iki tol, kol jis nepradėjo jau judėti reaguodamas į mano kvietimą. Deja, sunkiai jis kvėpavo kokias dvi dienas, tepiau aš jį eteriniais aliejais, vežėme patikrinti, ar nėra lūžių. Viskas baigėsi laimingai.

 

Po šio įvykio jis pasidarė ramesnis, ne toks išdykęs. Subrendo savaip. Man ši pamoka buvo labai stipri: žodžiais galima užmušti viską aplink save, net nesąmoningai save girdėdami, lyg netyčia ir tyra malda, tikėjimu ir begaliniu noru, galime prikelti iš mirties.

 

Taip ir mūsų versle, kartais vienas žodis visiems laikams užmuša kitus ir žmonės pradeda vengti šio verslo. Tik savo žodžiais, gerais ketinimais, tyrais pokalbiais, galime stebuklus kurti, pažadinti kito žmogaus giliausią paslėptą norą daryti, kurti ir žydėti. Svarbiausia, ugdyti savistabą, sąmoningumą, nuolat būti savęs dėmesingume, „ravėti“ savo žodyną nuo žemų vibracijų, žodžių, o pildyti jį turtingesniais išsireiškimais ir savo mintis derinti prie jų. Lavinant tai, tuomet harmonijos ir šviesos bus tik daugiau. Kaip Smaragdo šeimininkė, 9 metų dukra, kartais sako: „Kalbėk tik tada, kai žodžiai yra išmintingesni už tylą.“

Share on facebook
Share on linkedin
Scroll to Top