Komandinis darbas – pagrindinis tinklinio marketingo sėkmės receptas

Komandinis darbas - pagrindinis tinklinio marketingo sėkmės receptas

teamwork, team, blackboard blackboard

Visą dieną prabuvusi namuose, vaikus informavau, kad eisiu viena trumpam pasivaikščioti. Norėjau tiesiog prablaškyti galvą, įkvėpti pavasariško oro. Nors jau greit ir sutemo, bet vis tiek nusprendžiau eiti.

Vidurinioji dukra teiraujasi: 

– “Ar galiu eiti kartu? Nors daug kartų buvau lauke, bet noriu kartu. Tad ar galiu?”

-“Žinoma, kad gali.” -, nejaugi atsakysi vaikui, nors taip norėjau viena pabūti. 

Tuomet, nepamiršdama vyresnėlės, inicijuoju ir jos prisijungimą prie didėjančios komandos (kaip žinia, mamos akimis paauglės režimas turėtų būti labai tobulintinas), be motyvacinių priemonių ar išskirtinių vilionių. Tiesiog pasivaikščioti 30 minučių iki sriuba taps valgoma. Girdžiu vyresnėlės griežtą “NE” be jokių paaiškinimų. Kadangi mano arsenale nebuvo paruoštų fanfarų (šiuo metu esame atostogose), pasakiau, jog einame ir derybos baigėsi. Tarp kitko priminiau, jog telefonas gali taip pat išeiti atostogų ilgų bei pati supratau, kokia pavargusi esu. Tačiau nepajutau jokios gėdos ar graužaties, jog esu netobula mama. Girdžiu ją sakant:

-“Hmmm… Gerai, mokytis negalėsiu, praleisiu kažką svarbaus.” -, pasakė juokdamasi.

-“Mieloji, čia tavo rūpestis, tu savo mokslų šeimininkė. Tiesiog tu ir mes turime išeiti į lauką ir tiek.”

Kuomet turiu daugiau laiko, vilioju ją įvairiais būdais. Tai lyg dėmesio pritraukimas ir savotiškas “ping pong” žaidimas. Šiandien neturėjau laiko, o ir didelė mergina jau yra bei viltingai tikėjausi, jog supranta ėjimo į lauką svarbą. 

Pradėjus ruoštis su viduriniaja dukra į lauką, girdžiu sūnų sakant: 

-“O aš galiu su jumis?”

-“Žinoma, kad gali.” 

Visiems ruošiantis į mūsų mažą kelionę, pastebėjau, jog ir vyresnėlė jungiasi prie mūsų komandos. Mano planas eiti vienas pasikeitė iš esmės. Dabar turiu visą kompaniją. Pakeliui, paėjus 100 metrų nuo namų, sutinkame mūsų medžiokliaujantį katiną Pūkį (išleidžiame vakarais prasibėgti aplink namus), todėl vyriausioji ant rankų jį paėmusi nusprendė šiek tiek panešti. Sakydama “šiek tiek”, turėjau omenyje tik šiek tiek, o gavosi visas ilgas kelias ir tolimas, net pasidarė baugu katiną paleisti, kad nepasiklystų. 

Nusprendėme kvartalą kvadrato formos apeiti. Vidutiniškai – 7 minutės kiekvienai maršruto kraštinei. Praėjus pusė kelionės, supratome, jog katinas visai daug sveria, o ir jis pradėjo pykti, šnypšti ant mūsų, nes visi kartu pakaitomis jį nešėme, o jis bandė draskytis ir pabėgti iš mūsų rankų. Tik kas jį gąsdino labiausiai? Daug šviesų ir garsų aplinkui, o labiausiai erzulį kėlė lagamino ratukų bildesys. Sūnus pasiėmė lagaminą (nedidelį), kurį aš dažnai imu kaip rankinį bagažą vykdama biudžetinėmis avialinijomis, o jis jį ima kartu į pasivaikščiojimus, kaip kad lėktuvo ekipažas. Mėlynas, užsegamas lagaminėlis po kurio laiko pradėjo ne tik Pūkį erzinti, bet ir mus visus. Pakaitomis visi nešėme katiną ir net aš jutau, kaip sunku jį rankose laikyti atsakingai, kad tik jis napabėgtų, o ir piktas buvo. Pakaitomis nešėme ir lagaminą, kuris garsiai kaleneno į asfaltą. Nors pamenu, kaip galvojau prasegti lagaminą ir katinuką įdėti į lagaminą, tačiau ši mintis paliko tik juokeliu, nes katino šeimininkei (vyriausiajai dukrai) šis juokelis pasirodė kaip visai netinkama mintis.

Tad sėkmingai, su šnypščiančiu katinu bei lagaminu rankose parėjome namo, šiek tiek nuvargę, tačiau su raudonais žandais bei plačiomis šypsenomis. Tačiau kodėl lagaminas keliavo kartu? Priežastis labai paprasta – sūnus yra nuoširdžiai susidomėjęs aeronautika bei svajoja tapti skrydžių palydovu. Pasivaikščioti jis ėjo ne tik su lagaminu, bet ir su švarku po žiemine striuke bei kaklaraiščiu. Jeigu turi stiprią svajonę, visas pasaulis gula po kojomis, todėl niekam nekilo abejonių, kad tas lagaminas turi likti namuose.

Ši šeimos situacija puikiai parodė, kaip komandinis darbas tenkina kiekvieno poreikius, pomėgius, vertybes (vyriausiajai dukrai katinas – tai viso pasaulio centras) pasitelkiant kiekvieno stipriąsias puses. Visą pasivaikščiojimo laiką vidurinioji dukra veržėsi besidrąskantį katiną nešti būdama be pirštinių. To siekė ne dėl to, kad katiną norėjo laikyti, bet dėl iššūkio –  išspręsti susidariusią situaciją, nes ji bus detektyvė ir jai iššūkis yra pats įdomiausias dalykas, o ir fiziškai, jos manymu, ji yra stipri. Man, asmeniškai, pirštinės nesumažino baimės katinuką paimti iš vaikų, o jai tai buvo niekis. Sūnui, būsimam kelionių palydovą, katinas apdraskė nosį, tačiau tai buvo menkniekis, kadangi šios komandos bendras tikslas – katiną saugiai parnešti namo. Tai buvo nuostabus prisiminimas bei žvilgsnis iš šono į mūsų komandą, kuri be papildomų motyvacinių priemonių ėmėsi darbo, kad katinukas bei lagaminas grįžtų saugūs namo.

Būdama tinklinio marketingo versle, kuriame komanda ir jos darbas – pagrindinis sėkmės variklis – atspindi pagrindinius sėkmės recepto ingredientus: kiekvieno nario aistrą, svajones, užsidegimą, pasitikėjimą savimi, supratimą bei pagarbą kito įsitikinimams bei vertybėms. Verslą auginantys puikiai supranta, jog kodanda – pats svarbiausias dalykas, o šeima – pati rimčiausia aikštelė kiekvienam iš mūsų esančiam tinklinio marketingo versle, treniruoti šiuos raumenis tikslingai. Tai atsipirks ir asmeniniame gyvenime, laimės indekso padidėjimo išraiška bei finansine grąža.

Mes kiekvienas turime geros komandos būrimo sugebėjimų, turime tam gerus treniruoklius, mūsų artimiausius, geriausius mokytojus: savo šeimos narius, artimuosius. Tik reikia stebėti save iš šono, fotografuojant situacijų vaizdus ir bandant juos koreguoti, taip tobulinant save, kaip komandos vedlį, jog visiems būtų aiškus bendras tikslas, kad kiekvienas jaustųsi labai svarbus, prisidedantis prie bendro tikslo ir ieškotų susikalbėjimo įrankių.

Share on facebook
Share on linkedin
Scroll to Top